foto.bunkeris.net

Savaitgalį neatsisakiau klasioko Daliaus pasiūlymo sudalyvauti talkoje tvarkant mišką netoli Čiobiškio. Ir dabar labai džiaugiuosi tuo savaitgaliu:)
Atvykom iš ryto, lengvai užkandom ir ilgai nelaukę kibom į darbą. Vieni medžius pjovė, kiti juos supjaustytus tempė į priekabą, prikabintą prie iš ebay’jaus pirkto keturračio – velniškai geras pagalbininkas prie miško darbų ir ne tik:) Tai va taip ir dirbom pusdienį, nepersistengdami, o aš dar ir su fotiku karts nuo karto patinginiaudavau. Darbams pasibaigus, sodybos šeimininkas užkūrė didžiulį katilą ant laužo, katile per tris valandas buvo pagamintas plovas su aviena,  pats gardžiausias kokį tik besu valgęs. Kol vyko maisto gamyba, talkininkai kas netingėjo birbino keturratį. O tas tai “žvėris” liaudiškai tariant. Keturračiu važiavau pirmą kart. Kiek apsipratęs pabandžiau įsibėgėt siauru snieguotu kaimo keliuku, numygus akseleratorių kiek smarkiau jausmas, kad keturratis tuoj nuskris kartu su tavo rankomis, kai paskutinį kart žiūrėjau į spidometrą, rodė 43, paskum jau nedrįsau kelio paleisti iš akių, iš kurių žiemos vėjas jau spaudė ašaras. Tas spidometro skaičius kaip ir mažokas, bet paskui paaiškėjo kad ten mylios per valandą. Taigi labai smagus reikalas tas keturratis. Taip besilinksminant sulaukėm plovo, kurio buvo privirta tiek daug, kad užteko dvylikai alkanų burnelių, daugeliui dar po antrą lėkštę pilvan sutilpo ir vis dar nesibaigė, kitai dienai liko. Tądien namo niekas nebeišvažiavo, visi sotūs ir laimingi sėdėjom prie stalo su anekdotais ir visokiausiom istorijom, labiausiai patiko klausyt visokių kuriozų iš sovietinių laikų. Kaip kad kažkas pasakojo, jog japonai pirkdavo sovietuose kažkokias stakles tam, kad jas parsivežę savo Japonijon išlydytų ir taip turėtų pigaus metalo. Aplink vidurnaktį, su broliais klasiokais prisiminėm keturratį ir surengėm porą ekspedicijų per naktinį mišką, nuvažiavom prie Neries, ten kurį laiką paslampinėjom, prisiminėm smagius mokyklos laikus. Grįžus jėgų užteko tik lovai susirast.
Kitą rytą įkirtom plovo pusryčiams, jaunimėlis palakstė rogėmis prisikabinę prie mašinos, ir po biškį visi išsiskirstėm namo. Būta nuostabaus savaitgalio, tokie savaitgaliai kartais net geriau nei savaitė ar dvi atostogų:)

Na ne visai atostogos, tik savaitgalis, užtat labai smagus!

Kalendorinis pavasaris jau, bet pas ūkininką Miką Lopaičių kaime vis dar gili žiema. Šalta, o malkos į pabaigą, tad reikia prisipjaut atsargų, tuo pačiu ir miškelį praretint nereikalingais medžiais. To ir atvažiavom su Mindaugu bei Alvyde – talkon malkų pjaut. Ilgai nelaukę kibom į darbą, prieš tai Mikas parūpino aprangos, kad savo miesčioniškų rūbelių nesusiteptume ir šeip prie aplinkos pritaptume. Į pamiškę traktoriumi šeip ne taip per giliausias pusnis nusitysėm zeimerį ir net visą elektrinę jam, na tiksliau generatorių kūrenamą benzinu. Plušėjom veik iki vakaro, kol pūga nepradėjo raginti baigti darbus ir eiti užsitarnauto poilsio. Dabar galiu pasigirti ne tik medį pasodinęs, bet ir nupjovęs, net du:) Taigi, priraižę porą vežimų malkų, visi išvargę ir išalkę sėdom prie stalo valgyti pasakiškai skanios sriubos su avienos šonkauliukais ir, kad mažai nepasirodytu, gardaus kugelio.

Kitą dieną Mikas supažindino su avių banda, o jų ten begalė, nuo mažiausių ėriukų iki neaiškaus amžiaus didelių avinų. O kaip juokingi jų balsai mee meee… :D Vėliau dar pašaudėm iš medžioklinio šautuvėlio ir ate savaitgali, laikas namo..