foto.bunkeris.net

Savaitgalį neatsisakiau klasioko Daliaus pasiūlymo sudalyvauti talkoje tvarkant mišką netoli Čiobiškio. Ir dabar labai džiaugiuosi tuo savaitgaliu:)
Atvykom iš ryto, lengvai užkandom ir ilgai nelaukę kibom į darbą. Vieni medžius pjovė, kiti juos supjaustytus tempė į priekabą, prikabintą prie iš ebay’jaus pirkto keturračio – velniškai geras pagalbininkas prie miško darbų ir ne tik:) Tai va taip ir dirbom pusdienį, nepersistengdami, o aš dar ir su fotiku karts nuo karto patinginiaudavau. Darbams pasibaigus, sodybos šeimininkas užkūrė didžiulį katilą ant laužo, katile per tris valandas buvo pagamintas plovas su aviena,  pats gardžiausias kokį tik besu valgęs. Kol vyko maisto gamyba, talkininkai kas netingėjo birbino keturratį. O tas tai “žvėris” liaudiškai tariant. Keturračiu važiavau pirmą kart. Kiek apsipratęs pabandžiau įsibėgėt siauru snieguotu kaimo keliuku, numygus akseleratorių kiek smarkiau jausmas, kad keturratis tuoj nuskris kartu su tavo rankomis, kai paskutinį kart žiūrėjau į spidometrą, rodė 43, paskum jau nedrįsau kelio paleisti iš akių, iš kurių žiemos vėjas jau spaudė ašaras. Tas spidometro skaičius kaip ir mažokas, bet paskui paaiškėjo kad ten mylios per valandą. Taigi labai smagus reikalas tas keturratis. Taip besilinksminant sulaukėm plovo, kurio buvo privirta tiek daug, kad užteko dvylikai alkanų burnelių, daugeliui dar po antrą lėkštę pilvan sutilpo ir vis dar nesibaigė, kitai dienai liko. Tądien namo niekas nebeišvažiavo, visi sotūs ir laimingi sėdėjom prie stalo su anekdotais ir visokiausiom istorijom, labiausiai patiko klausyt visokių kuriozų iš sovietinių laikų. Kaip kad kažkas pasakojo, jog japonai pirkdavo sovietuose kažkokias stakles tam, kad jas parsivežę savo Japonijon išlydytų ir taip turėtų pigaus metalo. Aplink vidurnaktį, su broliais klasiokais prisiminėm keturratį ir surengėm porą ekspedicijų per naktinį mišką, nuvažiavom prie Neries, ten kurį laiką paslampinėjom, prisiminėm smagius mokyklos laikus. Grįžus jėgų užteko tik lovai susirast.
Kitą rytą įkirtom plovo pusryčiams, jaunimėlis palakstė rogėmis prisikabinę prie mašinos, ir po biškį visi išsiskirstėm namo. Būta nuostabaus savaitgalio, tokie savaitgaliai kartais net geriau nei savaitė ar dvi atostogų:)

Taigi, vieną ramų vakarą, kai už lango braškėjo minus šešiolikos laipsnių žiema, Benius sau šiltai įsitaisęs žiūrėjo Simpsonus. Ir staiga užgeso monitorius. Tai bent nelaimė!

Kadangi aparatas jau senai pergyvenęs garantijos amžių, o kompiuterių parduotuvės ir remontininkai šiaip ar taip bankrutavo per visą šitą krizę, nusprendėm sutaisyti jį patys.

Monitoriaus melsva lemputė, kuri šviečia, kai šis įjungtas, vis dar rodė gyvybės ženklus, reiškia viltis yra – galbūt koks laidelis atsikabino, ar šiaip kokia detalė pasvilo (nors degėsių kvapo ir nesijautė). Vienu žodžiu optimizmo netrūko – spėju daugeliui, kaip ir mums, kažkada yra tekę laikyt lituoklį rankose, tad drąsiai ardom šį dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios kūrinį (15-os colių skystų kristalų vaizduoklis). Nuėmus plastmasinę   monitoriaus nugarą vaizdelis viduje gan skurdokas – dvi žalios plokštės, į viena kemšasi maitinimas, į kitą laidas iš vaizdo plokštės, pačių elektros detalių sulituotų į plokštes nesimato, tad ardom   toliau. Štai jau ir matome tvarkingai, greičiausiai kokio japoniško roboto ranka, susmaigstytas įvairiausias elektronikos detales bei mikroschemas, bet akivaizdžiai sudegusių nesimato, tik kažkoks saugiklis pasirodė įtartinas, labai jau pilkas jo stikliukas. Japonai kažkodėl įmontavo jį taip, kad nepavyktų jo išimti sveiko arba neišlitavus lizdo. Mums, tiesa, nepavyko nei tas nei tas variantas – išlaužėm su lizdu. Dabar aišku klausimas, kaip buitinėmis sąlygomis patikrinti, ar jis geras. Prisiminiau tokį atradimą, kad viena ranka įsikibus į kompiuterio korpusą, o kita liečiant radiatorių krečia silpna, bet jaučiama elektros srovė (įdomu, ar visur taip). Taigi baksnoju viena ranka saugiklį į radiatorių, o kita laikausi įsitvėręs kompiuterio, mūsų nelaimei pajaučiu kaip elektra bėga iš vienos rankos į kitą. Vadinasi saugiklį išlupom be reikalo. Vietoj jo įlitavom gabalą sąvaržėlės. Šitaip beeksperimentuodami kartas nuo karto įjungiame maitinimą su viltimi, kad gal ką netyčiom paklibinom ir viskas užveiks. Ale ne viskas taip paprasta, užtat šitaip bejunginėdami išsiaiškinome, kad monitorius iš tikrųjų veikia, tik nešviečia – prikišus stalinę lempą labai arti ekrano plokštumos buvo galima matyti, kad vaizdas yra.. Puiku! Beliko tik išsiaiškinti iš kur monitoriuje atsiranda šviesa. Monitorius gan senas, tad greičiausiai jis apšviečiamas mažytėmis fluorescencines lempomis (tos pačios ilgos kur būna mokyklose ir pan.) – ne taip kaip mandri naujoviški monitoriai su RGB LED apšvietimu, kur šviečia kiekvienas pixelis, na bet čia ne apie tai (kam įdomu paskaitykit: LED Backlights). Į du ekrano kampus nukeliauja po dvi poras laidelių, greičiausiai maitinimas, sveikas protas bando pakišt logišką mintį – kad vargu ar galėjo sugesti dvi lempos iš karto, bet kaip čia dabar nepamatysim tų lempų kai jau tiek padaryta. Ardom toliau, beliko tik ta dalis kurioje ekranas ir, kaip viliamės, lempos. Atkabinus kažkokias plastmaskes nuėmėm patį ekraną – plonytis, gal pusantro milimetro ir toks dalinai permatomas, toliau trys kažkokie skirtingo skaidrumo plastmasiniai lakštai, po to skaidrus stiklas gal penkių milimetrų storio ir baltas fonas. Kol kas nesuprantam kur tos lempos, gal jų nėra. Bet išėmus tą stiklą, pamatėme rėmo viršuje ir apačioje dailiai įguldytas net keturias plonytes lempeles – dar mažesnė tikimybė, kad perdegė būtent jos, greičiausiai kaltas pats mechanizmas, kuris įžiebia jas. Bet čia mums jau per gudrios technologijos, kad suremontuotumėm su savo masyviu lituokliu. Taigi, galų gale turime gabalais paskerstą pusiau veikusį monitorių..

Bet dar ne pabaiga! Prisiminėm, kad pats ekranas vaizdą rodo, tad kodėl gi nepakišus jam stalinės lempos:) Greitai ant stalo sujungiam reikalingas jungtis, atsargiai įkišame elektros laidą, įjungiame kompiuterį ir ką jūs manot, trumpam pasijutom kaip kokiam star-trek erdvėlaivyje, kur vaizdai skraido tiesiog ore, tik šiuo atveju vaizdas ant rankose kabančio permatomo LCD stikliuko. Na o toliau jau viskas paprasta – ekraną atrėmėm į stalinę lempą, virš jo, vietoje paveikslo, pakabinome elektrinę dalį su schemomis ir viską pajungėm, ir galima toliau žiūrėti Simpsonus!

http://www.metacafe.com/watch/3916325/

Ogi vakar buvo penktadienis ir trylikta, ir kaip jums jis? Veikia?:)

Ėjau fotografuoti Maiklo Džeksono, nors žmonės kalba, kad biškį mirė jis. Tai pasirodo taip ir yra! Scenon išlindo koks tai apsimetėlis, sakyčiau nelabai vykęs. Matyt dėl to sunkiai kilo rankos jo pasirodymą fotografuoti, užtat “prišaudžiau” šiek tiek mergaičių, kurios staipėsi prieš popso karaliaus pasirodymą:)

Kaip nugabenti sofą-lovą iš taško A į tašką B, jei nėra tam tinkamo transporto? Gal tiesiog paimti ir nunešti – topteliojo vieną dieną tokia naivi mintis.

Kaip tarėm taip ir padarėm. Suplanavom pradėt veiksmą šeštadienį apie pirmą dienos, šiek tiek vėlavom – susirinkom apie penktą. Pabandėm pakelti sofą kambaryje ir iškart padarėm išvadą, kad nepavyks nė pro kur, sofa tikrai per sunki nešti.. Tada sėdom balkone planuotis toliau vakaro, išgėrus po bonkelę alaus, nelauktai pradėjo žybsėti optimizmo kibirkštėlės – o gal visgi pavyktų nunešti, be to apsiskelbėm pusei sostinės apie atrakciją. Taigi, vargais negalais išgrūdom sofą kieman, pradžioj nesisekė nes bandėm ją išnešti “cielą”, pavyko tiktai nuardžius šonus. Priešakį per tris kilometrus kelio kertant senamiestį. Per gerą pusvalandį šiaip netaip, su trumpu stabtelėjimu prie misionierių vienuolyno, nupukšėjom iki barbakano kalno. Sofą pasistatėm po medžiu ir susėdom pailsėt, optimizmas jau pradėjo blėst, atsiranda mintys – kaip čia kur kokiam brome reiks palikt tą sofą ir pan. Bandau telefonu prisikviesti ką nors  į talką,   daugelis dar neatsigavę po penktadienio ir panašiai, bet galų gale pavyko prikviesti trijulę, nors ir ganėtinai “apšilusių”, bet pasiryžusių pagelbėti talkininkų. Penkiese sofą nešti jau visai kitas reikalas – užsimetę sofą it karstą tesėm procesiją, kartais net pasibėgėdami, neilgai trukus darbas buvo baigtas. Buvo tikrai smagu, nors dabar ir braška šonai.

Ačiū visiems dalyvavusiems! :)

Trumpai apie ganėtinai keistą katės Kudo nuotykį. O buvo taip, pabėgo Kudo ketvirtadienio vakarą ir teko ją palikt likimo valiai keturioms dienoms, bo išvažiuot visiem reikėjo. Šiandien (pirmadienis) grįžom iš Klaipėdos su Agne, užėjom pasiimt jos kompo, ir jau būtume beišeiną, bet Agnė nedrąsiai užklausė – ar tikrai katė pabėgus. Sako girdi kaip kniaukia kažkas, ir tikrai, pats pradėjau girdėt. Patikrinom visas spinteles aplink kniaukimo tašką – tuščia, siurblio netikrinom, per daug absurdiška būtų;D ale kažkur kniaukia.. Agnė pradėjo įtarinėt, kad Kudo sienoj kažkaip atsirado, bet irgi neįmanoma, siena betoninė. Sekanti versija – katė po gridim, pradžioj nelabai tikėdamas, bet pradėjau ieškot, kur būtų galima kokią grindų lentą atlupt. Gerai, kad kažkada buvau laužtuvą įsigijęs. Atlupau lentą, supakavęs šiukšlinėn po ja rastą nusprogusį peliuką pradėjau kviest Kudo, ir tikrai, po kelių minučių iš tarpu balkių išlindo išsigandęs katės snukelis. Va tokia tad laiminga pabaiga:)

Neįsivaizduoju, kaip Kudo ten patekt galėjo, gal pro rūsį ar pan.. Keisčiausia, kad kniaukė būtent toje vietoje, kur paprastai jos maistas padėtas būna, tik po grindimis:)